Pasinaudosiu proga, kad mamos nėr namuose.

Šį savaitgalį buvo visko. O man būtent to ir reikia. Noriu rašyt trumpais sakiniais. Gert į save viską, kaip kokia kempinė.
Pradedu.

Rytas eilinė šeštadienio tragediją, eilinį kartą į stotelę atėjau per anksti į stotelę, eilinį kartą neatvažiavo manoji transporto priemonė, eilinį kartą kažkaip buvo šaltą.
Nušalau rankas.

Grįžau.
Sėdėjau.
Ėjau.
Nešiau.
Šokau.
Bėgau.
Laukiau.
Pirkau.
Ėjau.
Sutikau.
Ėjau.
Kalbėjau.
Ėjau.
Šokau.
Jaučiau
Mylėjau.
Įsimylėjau.
Suvokiau.
Bijojau.
Maudžiausi.
Miegojau.
Ieškojau
Nerandu
Įsėdau.
Bijojau.
Vėlavau.
Nusivyliau.
Nekenčiau.
Ir dar rašiau.



Jei netikite, kad naktį viskas kitaip nei visada, kaip sakė Remarkas, turbūt kai Jus kankina nemiega, jus nemąstote apie kvailiausius pasaulio dalykus. Kaip darau aš, kai valgau blynus. Skanius blynus.

Kada nors prie savo gyvenimo tikslo pažymėsiu varnelę.

Saldžių sapnų.

P.s. Tai buvo genialu, tada kai viskas egzistavo tik mano pasąmonėj ir sąmonėj.

Visur žymėčiau stiliaus klaidas.