Mielasis gyvenime,
Labai dėkoju, kad esi. Dėkoju, kad miegu 9 valandas, ne daugiau ir ne mažiau. Dėkoju, kad siunti man ženklus, bet kai manai kad kažko labai nori, net tiesa, pasakyta į akis, nepadėtų. Dėkoju, kad mano pasąmonė iškelia egzistencinius klausimus bevalgant blynus. Dėkoju ir už tai, kad neilgu žavesiu įkvepi neilgą valią. Dėkoju, kad turiu kojas, ir dar rankas. Dėkoju, kad sninga, tada kai labai noriu pavasario. Dėkoju, kad neįkvepi valios nusivalyti batų, Dėkoju, kad nesugebu nusiraminti jau ilgą laiką, ir nežinau ar kada iš vis pavyks.Dėkoju, kad iš lietuvių gavau 9, nors ir 8 iš teksto suvokimo neblogai, jeigu negalvojant, kad ta užduotis neturi tikslo, aš vis tiek niekada nesuprasiu, kodėl kažkoks čiuvas nušovė žmogų, dėl knygos, kuri man pasirodė nieko ypatingo. Dėkoju ir dėl to, kad tikiu jog vieną rytą (arba vakarą, nesvarbu, bet faktinės klaidos daryt nesinorėtų) išsimaudžiusi duše palikčiau visą savo sumautą paranoją, nerimą, truputį sąžinės ir visuomeninio pasaulio suvokimo (visuomenė yra blogis, taip sakė knygoj. O ta knygą nemeluoja) ir prieš akis nematyčiau dvejonių ir eičiau pasivaikščioti. Dėkoju, kad kažkada teko auginti (ZZZ)Zenoną. Dėkoju, kad rytoj į mokyklą (na turbūt labiau dėkočiau suteiktą iššūkį). Dėkoju už krokodilus ir mažus arkliukus. Dėkoju, kad nekenčiu atsakomybės. Dėkoju už kažką ką, ką tik pamiršau.
Ir norėčiau paklausti, kodėl vis dėl to jaučiuosi taip šūdinai?
Noriu į Paryžių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą